Paul Celan

Corona

Iš rankos man ryja ruduo savo lapą: draugaujam.
Iš riešuto gliaudome laiką ir mokom jį vaikščiot:
laikas sugrįžta į kevalą.

Šventadienis veidrody,
miegam sapnuos,
lūpos kalba teisybę.

Akys slysta žemyn mylimosios kūnu:
mes apžiūrim viens kitą,
mes kalbam kažką neaiškaus,
mes mylimės kaip atmintis ir aguona,
kaip kiaukutuos vynas,
kaip jūra mėnulio rausvam spinduly.

Mes stovim, apglėbę viens kitą lange, jie žiūri iš gatvės,
jau laikas žinoti ir šitai.
Jau laikas, kad akmenys imtų žydėti,
kad nerimas degintų širdį.
Jau laikas, kad laikas ateitų.

Jau laikas.

Vertė Sigitas Geda

Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.