O vėjas atmeta šakas ir jos grakščiai nulūžta, apglėbdamos saulėtekius nebūsimus. Tada visi jie krenta kažin kur į naktį, juodą, kuri yra toliau už šios nakties ir ten baisu nežinomybe. Ne taip kaip čia, dabar, po galva šviečiant patalui į šitą naktį. Iš jo ir iš galvos patyliais paukštis išskrenda sapnų ir ima lesti, ir aš tada bijau, kad vieną kartą žvaigždės baigsis, ir grįš visi raudoniu ant dangaus saulėtekiai nebūsimi, o draug su jais ir buvusieji, saulėlydžiai, deja - ir kruvini.