lyg šieno kupeta man ant galvos
nukrito visos tavo bėdos.
šiandien, rytoj ar vakar, bet tai
kartosis tol, kol pagaliau nebeliks.

nebeliks.ko? kaltininko,
tavęs, kuris kasdien sulaužo
gal tūkstantį taisyklių, ir vardan ko?
didybės manijos, troškulio,
tokio nuodėmingo !

maniškis protas, nors ir mato blogą pusę,
nepajėgia pasakyt-šalin,
ir todėl man tenka kasdien su galva
gaudyti tą šieno kupetą. JABLINKŠT !!!

ir vėl man ant kaktos:
bevalė, silpna,amžinai susirūpinus
bet niekuo nesirūpina.
o kitų akyse lieki tu vėl kaip avinėlis baltas,
toks nekaltas, su savo negražiom
ir nedorom mintim,
ir mėtai man į galvą šieną !

jei tik tave tas atgrasytų..jei tik...
praryčiau toną šieno,
jei tik tave tai sustabdytų.
bet ne, tu plieno lydinys,
tave nors akmeniu trankyk,
tu gyvas, gyvas, gyvas...