Verta gyventi ir nėra ko apsimetinėti, kad nėra gyvenimo prasmės. Juk ji mumyse, dieviškoji kibirkštis. Kartais netikėtą jos proveržį gali pastebėti akyse. Jos liepsnoja prisimindamos Prometėją. Gal šmėsteli senieji laužai labai retai, gal tik sekundės dalį, bet negalima nuneigti - jie dega ten, kažkur giliai viduje, po vartotojiškumo, konformizmo, cinizmo, chamizmo ir kitų protingai pavadintų bjaurasčių luobais.