Diena pasirodė tikrai kad tave kur, nes Pūkuotukas buvo tiek susirūpinęs, kad nežiūrėjo, kur eina, ir įžengė į tokią Girios vietą, kurią buvo primiršęs, ir jam tik dingtelėjo: "Skrendu tarytum Pelėda. Nežinau, kaip sustot..."- ir sustojo.
<...>
Paršelis žvilgtelėjo į viršų ir dar kartą žvilgtelėjo, ir jam pasidarė taip Kvaila ir Nesmagu, kad jis jau nusprendė pabėgti prie jūros ir tapti jūrininku, bet staiga kažką išvydo.
<...>
Triušis niekada neatsisakydavo papasakoti dar kartą ir paklausė, nuo ko pradėti; Pūkuotukas pasakė: "Nuo tos vietos, kai gaurai užkimšo man ausį",- o Triušis paklausė, kurioj vietoj tai atsitiko, bet Pūkuotukas nežinojo, nes neatidžiai klausėsi.
<...>
Rytojaus diena buvo visai kitokia. Ne šilta ir saulėta, o šalta ir miglota. Pūkuotukui buvo beveik tas pats, bet, pagalvojus apie visą tą medų, kurio bitės nesuneš, šalta miglota diena ir jam ėmė nepatikti.
<...>
Kampe staltiesė sukrūpčiojo, paskui susivyniojo kaip sviedinys ir nuriedėjo per kambarį. Paskui pašoko į viršų porą kartų ir iškišo ausis. Vėl nusirito per kambarį ir išsivyniojo.
- Pūkuotuk! - susinervinęs sušuko Paršelis.
- Ką?- paklausė kažkuris fotelis.
<...>
- Kopimas vyksta, kaip buvo numatyta,- smagiai kalbėjo Pelėda.


klimbingupthewalls
