Kai jau pradėjo vysti gėlės,
Sėdėjau tyliai vieniša.
Tikrai jau niekuo netikėjau,
Jog prapliups  deganti kruša.

Ėjai tu netikėtai,
Mindei negailestingai leisgyves gėles.
Į žaizdą dar pribėrei,
Druskelės i valias.

Be galo man skaudėjo,
Kankino sūrymas aitrus.
Staiga aš praregėjau,
Suvokus-taip jau nebebus...