Buvau Pirosmani parodoje, labai įdomu :) toks "naivusis" menas, kaip supratau. Bet vis galvoju, ar gebėjimas piešti realistiškai yra privaloma geram dailininkui, ar ne...nesakau, kad viskas turi būti tapoma detaliai, atkuriant natūrą, juk deformuota tikrovė daugeliu atveju įdomesnė, tačiau kai dailininko ranka negali išgauti tikrovės, ar yra pagrindo jį vertinti už tą deformaciją/transformaciją? ta prasme- ar būtina, kad abstrakcionizmo(ar pan.) atstovas prireikus galėtų nutapyti portretą. Kur riba tarp nevykėlio ir savito stiliaus? van Gogas man yra stebuklas, nepaprastas žmogus ir nepaprastas menininkas, Pirosmani darbai alsuoja jo tautos dvasia, saviti, jaukūs, kartu monumentalūs. Ir net matydama, kad dovana perkelti ant drobės tikrovę nebūtina puikiam menininkui, bet vis teik negaliu nuspręsti,kokį atsakymą pasirinkti. Matyt, kas turi idėją (tikrą), gali apsieiti be klasikinio piešimo, nors tas mokėjimas gal suteikia daugiau laisvės kūrybai ir yra įrankis subtilesnei "transformacijai" sukurti.