Po vaikystės patalais



Nuvilnijo melodijos mano vaikystės šešėlių –
Jas nešuosi lyg kraitį visur baugioje tyloje,
O kai kartais įkaitusį akmenį drebia į sielą,
Aš iš kraičio ištraukiu gaidas, kad apglėbtų mane.

Ir prie šilo nakty aplankau vėl poetų kavinę,
Kur priklupę ant kelių jie liūdesiu mainos slapčia,
Nes klajojančios akys tiek daug jo per dienas pritvinę,
Čia tikrai apkabins – prie šių durų pernakt artima.

Duos vaikystės žodžius, apvyniotus sakraliniais kodais,
Ir atsargiai laikys – nes juos Motinos prausė rytais.
Ak, poetai... kaip šildo lengvai Jūsų žemiškos godos
Tarsi švelnios lopšinės – vaikystės pūkų patalais.