Laikant Nevandens knygą


Didžiuliai jurginai – į žvilgsnį, į salę, į veidą,
Kol žodžiai sutinę ir skiemenys dar svetimi:
Šešėliais nykštukų vibruojančioj prieblandoj braidę
Sutriko  pamatę, kokie jie didingai  gyvi.
Sugrįžom, kur buvę, nes niekur nebuvom išvykę -
Tiesiog susitikom pabūt išsirengę nuogom,
O gal nepozuojant pajust paslaptingąjį Kitą
Ir tapt valandėlę palaiminto būvio – kitom.
O buvo tik vakaras, buvo tik įprastas baras,
Kuriam netikėtai supratom, kad žodžiai tikri,
Kad  skaitant Poetą gilu bei  sakrališkai gera -
Lyg esmę, lyg gėlą, lyg vyksmą prasmingą  lieti.