bėgo laikas, lėkė. ir štai mano širdis nurimo. ir štai vėl stojo tyla. tik švelniai dvelkia vėjelis. liko pagarba, dėkingumas ir žavėjimasis. žinoma, kartais atslenka koks minties šuoras, palinkstu - žiū - dugne akmenėliai, švelnumo ir meilės. viskas taip, kaip ir turi būti. ir nieko daugiau.