jei mano
lyrinis subjektas
būtų manimi
jis turėtų
nusišauti
pasikarti
ar kitaip įdomiai
save išniekinti
dėl įvaizdžio
ir neteisybės.

bet mes esame
per daug ramūs
per daug pilni
nenaudojamų
dorybių kad
imtume lyg
niekur nieko
dėvėti kasdienybę.

todėl aš sėdžiu tyliai
jis sėdi tyliai
tik kartais
krūpteli raumenys
prisiminus kaip
nekenčiame
vienas kito

iki išsižadėjimo.