Aš pavargau tylėti.Aš pavargau bijoti Tavęs, pavargau nesugebėti prieiti ir stipriai neapkabinti...Kodėl mano meilė tolima, kodėl esu tau kažkas, ir mes kaip su maži vaikai žaidžiam gaudynių?...Kodėl sakai, kad esu pusė tavęs, o aš tavim kvėpuoju, bet Tu to nežinai...Kodėl meilė atėjo tada, kai mes tempėm laiką nieko nedarydami, o dabar mums liko 1,5 mėnesio kartu..O juk myliu taip banalu ir nuvalkiota prieš tikruosius jausmus ir emocijas.O dar kodėl dabar rašau apie Tave, kai galėčiau net negalvoti..Nebemoku negalvoti apie Tave. Kartais man atrodo, kad Tu ir esi mano gyvenimas, vienintelis ir nepakartojamas...Ir manau, net šių žodžių nepamatysi, ir galvosi, kad man visiškai nerūpi.O aš klausysiu toliau dainų apie meilę ( jos visos tokios) ir kursiu svajones, sapnuosiu mus abu žiūrinčius į saulę, susikibus už rankų..Aš jaučiu.