belieka tik
pratisai staugti
susirietus
po gatvės
žibinto šviesos
nuolaužomis
sriūbčioti
dėl savo
paties
nuolaužų
šalčio gilzėms
smingant į
kūną
kuriame
neberanda manęs
nei aš
nei kas kitas
tad nereikia
stebėtis kai
draugas palieka
tai tik žmonės
ir žodžiai

reikia staugti