žioge žioge duok deguto
o aš baltai apsirengęs
dailiai susišukavęs
lyg koks eilėraščio
lyrinis subjektas
nuėjęs trenksiu savo
jaunėliui broliui
už tai kad būdamas
mane kvailiu ir dar
visaip kitaip padarė
žioge žioge prie deguto
prilipus brolžudystės sėkloms
mama linguodama galva
pavyzdingos eilėraščio motinos
balsu kartos
juk sakiau vaikai, kad
žmogiškumo dabar ne prūdais.