nepaisant visų žmonijos keistumų, aš kasdien ją įsimyliu vis labiau.
ta proga kepu obuolių pyragą.

o miesto gatvėmis laksto kelios pasiutusios, laukinės, laisvos lapės. juodais kaip žemė žvilgsniais.
aš noriu būti už jas atsakinga.
ir atnešiu joms  kasdien po vištų.