smūgiai ir vėl smūgiai.
atrodytų, kad tik juos ir tepajuntu, tik jie man liko. vieninteliai kurie tebeveikia kaip amoniakas. atbuko mano visi jausmai, kūnas, siela. gyvenu lyg baidarė plukdoma, nebepajėgdama kovoti su srove.

-mam, juk pažadėjai pažadėjai
-neišeina, dukryt, neišeina...
-bet kodėl, mam, aš noriu ir žinau, kad tu nori.
-vaike, visi eina ir mes einam su jais
- neisiu neisiu ir viskas
-mažute, ką vadovas pasakys?
-aš nenoriu...
-reikia
-gaila