Įsitaisau laiptinėje visai prie pat pašto dėželių. Rytas, labai ankstus rytas. Laukiu ateinančio vieno žmogaus, kuris ateina pats, tačiau atneša duoklę kitiems - kartais gerų, kartais  blogų naujienų, o kartais tiesiog daugybę sąskaitų už elektrą ar šiltą vandenį. Kažkada laukdavau jo. Tačiau dabar viskas yra kitaip.
Nusikirpau trumpai kirpčiukus ir prisižadėjau nebesusidėti su neaiškiais tipeliais. Šįkart man reikia vieno itin svarbaus voko su pašto ženkliukais iš vakarų europos, šviečiančiu mėlynu lipduku 'oro paštu' kairėje pusėje.

-nieko?
-nieko.

mes tylim ir aš nieko neklausiu.

Tada giliai atsidūstu ir šunyčio akim palydžiu dviračiu tolstantį miestelio laiškininką. Nusliūkinu iki virtuvės ir garsiai įvardinu, kad tai 99% sindromas: atlikta tiek daug, kad net galima būtų įsigyti bilietą 'vilnius-amsterdam' į vieną pusę, tik kad tas likęs 1% būtinai užsitęsia iki ryto, kito, ir dar kito. Problema ta, kad rytai čia būna ne visada, o pasislėpti jau seniai neberandu kur.


2007m.  žiogelis, apsigyvenęs laiptinės pašto dėželėje.