Žinai, man taip baisu. Kai pasakai, jog dingsi. Kai paprašai, jog pasislėpčiau po gaubtu ir nieko neįsileisčiau. Nieko nieko. Iki Tau sugrįžtant.
Aš išsigąstu, kai klausi, ar negavau keistų sms, skambučių. Man baisu prisiminti 'dėdę juodais plaukais ir randu'. Bet Tau apie jį aš nepasakojau.
Kartais jaučiuosi tokia maža mergaitė. Ir taip bijau. Dėl Tavęs ir dėl viso to, kas aplinkui Tave.

Jie viską mato, jie viską žino... ?
Tikriausiai jie pažįsta mano rytietiškus bruožus, tikriausiai jie žino, ką veikiu vakarais. Tikriausiai jie laukia, kol išeisiu pasivaikščioti naktį. Bet aš nebeišeinu. Nes Tu neleidi. Sakai per daug pavojinga.
Galbūt.
Aš vėl užsidarau savo gaubte ir neįsileidžiu nieko.
O tu Vėl dingsti. Taip ir gyvenam.




[i] tik kas bus po to?..
Tikriausiai viskas pavirs lėtu suicidu, kai negalėsiu įsileisti ir Tavęs...