Žmogau! Tu neblaivus?
Štrai girtuoklis, kurio likimas panašus,
Vartosi baloj šalia gatvės.
Tamsa užgožia naktį, kupiną žvaigždžių,
Pro ją tu nieko nematai, pora akių,
Kurias turi kaktoj, neįstengs įžvelgt pasaulio,
Kol nesuprasi, kas matės,
Kai buvai apgaubtas šydu pakiliu.
O kai prabusi, bus gana vėlu,
Tik protas, netekęs kažko svarbaus,
Bus kelrodis tavo iki dangaus,
O kai apsuksi ratą išminties ir patyrimo,
Surasi kelią, vedantį taku likimo.
Jis gal bus skaistus ir prašmatnus,
Gal dvasingumu pagrįstas bus,
Gal laimės gersi sklidinus ąsočius,
Tai gi priklausys nuo tavo kvočiaus.
Kiek peno tu jam duosi, negailėsi,
Tiek padėkos vardan asmens turėsi,
Jei saulė patekės, tu būsi drūtas,
Jei nusileis- bėdų užgriūtas.