Jie rinkdavosi kartą per savaitę, šeštadieniais. Mano kambarys antrame aukšte: žiūrėdavau į kaimynų kiemą kaip į teatro sceną iš balkono, su virpuliu laukdama, kol tie žmonės, nežinomo  klubo nariai, išeis pro duris.

Sykį jie pasirodė šviesias Gražiosios epochos rūbais: akimoju pro kiemo asfaltą prasikalė vaiskiai žalia veja, obelys sode sulinko kaip guminės, susipynė šakomis, kalkių baltumas išplito kamienais it užkratas, ir vietoj vaismedžių stojo pavėsinės su staliukais ir kėdėmis.

O tada – vaizdas kaip sentimentaliam atviruke: moterys ir vyrai, susėdę prie stalų, vangiai gurkšnojantys arbatą, vaikai, žaidžiantys gaudynes tarp žiedeliais aplipusių jazminų ir alyvų krūmų.

Savaitę iki kito šeštadienio laisvą minutę įsivaizduodavau save kaip to romaus pasaulio gyventoją. Piešimo sąsiuvinyje nubraižiau ten stovinčių savo šeimos namų  ir miestelio, kokiame gyventume, planus. Vakarais, atsisėdusi ant kilimo, karštligiškai versdavau iliustruotas knygas, lipniais lapeliais žymėdamasi paveiksliukus, kurie atrodydavo kaip ano pasaulio atplaišos.

Į penktadienio popietę galvojimas apie tą mielą pasaulėlį, kuriame modernėjantys fabrikai gamina nėrinių rietimus, kur išvedamos vienu metu ir labai ilgai žydinčios alyvų ir jazminų veislės, įmanomas mobilusis telefonas, bet paimtas balta pirštinaite ir ekranėlyje dailyraščiu pateikiantis žinutes, galvojimas apie tą pasaulėlį man gerokai įsipyko.

Jeigu antradienį nė nemirktelėjusi būčiau sutikus ten persikelti, penktadienį prieš miegą įsivaizdavau: arbatos gėrimo popietė sode, atrodo, eilinė, tik retkarčiais vėjas sujudina plonytį staltiesių audinį – lengvutis, per silpnas, kad pajudintų lapą, negalimas parodyti kaip nuojauta. „Žiūrėkite, žiūrėkite!“,  – surinka vienas vaikų, sustojęs taip ūmai, kad jį vijęsis trenkiasi vaikui nugaron. Į sodą įžygiuoja grupelė jaunuolių: jų rūbai murzinų spalvų kaip lopas rudeniškos žemės (regis, tokia mada atspindi požiūrį ir nuotaikas), rankose – transparantai, iš burnų – skanduotės. Vaikai spokso išsižioję. Kažkas bando alpti, kažkas nuseka jaunuoliams iš paskos. Pūstelėjo permainų vėjas, pasaulio, koks jis buvo, žvakė užgeso.