" Jos žvilgsnis atrodė labai draugiškas. Bet tai buvo savotiškas draugiškumas. Nešališkas, rimtas, kupinas melancholijos, graudus, neįgalus padėti.
Jau buvau matęs tą keistą išraišką. Kur? Prisiminiau mažulytę beždžionėlę ir miniatiūrinę gazelę, aplankiusias mane trobelėje. Didelius tamsių Patricijos akių gelmėje vėl regėjau paslaptingą gyvūno žvilgsnio liūdesį. Bet mergaitė mokėjo kalbėti."