Nors laidotuvės iš pirmo žvilgsnio nesiskyrė nuo daugelio kitų, kurias teko matyti, Dovydas vis dėlto pastebėjo keletą keistų dalykų. Pirmiausia, niekas neverkė. O juk ašaros, kaip ir juodi drabužiai, yra neatskiriama ritualo dalis. Nebuvo giedorių, gėlių, niekas nesakė atsisveikinimo kalbos, nebėrė žemės ant karsto. Kunigui sukalbėjus maldą žmonės pradėjo skirstytis. Beliko tik užkasti duobę. 
  Žmonėms galutinai išsiskirsčius, prie kapo liko tiktai Dovydas ir Vacys. „Negerai taip“, - tyliai pratarė Vacys. Tada sukalbėjo trumpą maldelę, persižegnojo ir susirinkęs įrankius pasišalino. Dovydas valandėlę dar pastovėjo prie kapo. Paskui ranka drėgname smėlyje nubrėžė kryžių ir, ištaręs „ilsėkis ramybėje“ nulingavo taku.