Atėjus pietų metui, Dovydas išsiėmė mamos įdėtą lauknešėlį. Visą jo turinį rūpestingai išdėliojo ant seno sukiužusio staliuko, užtiesto vakarykščiu laikraščiu, prisipylė stiklinę kefyro ir sėdo puotauti. Jautienos kumpis - puikus dalykas, ypač kai jį padengi plonutėliu krienų sluoksniu, o ant viršaus išdėlioji plonais griežinėliais supjaustytus marinuotus agurkėlius. Taip skaniai papietavus, labai smagu išsitiesti visu ūgiu ant nedidelės žalio gobeleno sofutės ir pagalvoti apie šio pasaulio beprasmiškumą ar Visatos sandarą. Žinoma, jei tau niekas netrukdo.
  Net nesibeldęs į namelį įėjo Vacys. Jo profesija, kaip mėgdavo juokaut naktiniai, gerai rimavosi su jo vardu. Vacys - duobkasys Stankevičius. Iš susijaudinimo springdamas žodžiais, jis šiaip ne taip paaiškino, kad jam skambinusi kapinių valdytoja ir pareiškusi, jog reikia skubiai iškasti duobę naujojoje kapinių teritorijoje, nes maždaug po dviejų valandų ten turės laidoti kažkokį svarbų veikėją. Ekstra atvejis.  Tad, nieko nelaukę jie čiupo kastuvus ir patraukė vykdyti nurodymo. Po pusantros valandos duobė buvo iškasta. Praėjus dar pusvalandžiui, į kapines įžengė procesija. Žmonių buvo nedaug. Kolonos priešakyje mažas berniukas ilgais garbanotais plaukais nešė mirusiojo portretą. Už jo ėjo jaunas, nei trisdešimties metų neturintis kunigas.