Valandos sargų namelyje visada slinkdavo labai lėtai. Vienintelė pramoga buvo senas taikinys mėtyti strėlytėm ir nuogos moters plakatas, kabantis ant vidinių namelio durų. Jeigu kas nors įeidavo, durys atsiremdavo į sieną ir plakato nesimatydavo. Jame pavaizduota mergina, reklamuojanti kažkokios firmos gaminius, prieš metus žuvo avarijoje. Apie tai rašė laikraščiai. Dovydas praleisdavo daug laiko, galvodamas apie ją. Klausimai: kokia ji buvo, ką mėgo ir kodėl fotografavosi, kas kartą piešdavo vis kitokį merginos portretą. Dovydui atrodė, kad jis gerai ją pažįsta. Kartais, nors tai būdavo labai retai, ji aplankydavo jį sapnuose. Sapnai nebuvo vulgarūs. Dažniausiai jie pasiimdavo nedidelę pintinėlę sumuštinių, įsidėdavo termosą arbatos ir patraukdavo į Pažaislio vienuolyno parką, kur ant jaukaus nedidelio suolelio, stovinčio po sena liepa, ilgai kalbėdavosi.