Nors Dovydas nebuvo protingiausias žmogus žemėje, jam užteko išminties suvokti, kad raštelyje kalbama ne apie jį. Kuo atsargiau sulankstė baltutėlio popieriaus skiautę, įdėjo ją į cilindrą ir užkasė lygiai toje pačioje vietoje. Po to nutaręs valandėlę pabūti prie kapo, prisėdo ant nedidelio marmurinio suoliuko, esančio šalimais, ir, uždėjęs koją ant kojos, parėmė rankomis galvą. Tačiau jam nepavyko susikaupti. Rytinėje kapinių dalyje, kažkur netoli vartų, pasigirdo šurmulys. Atrodė, lyg kas gintų bandą, kurioje kiekvienas jos narys būtų kartu ir bandos varovas, kuo garsiau pranešinėjantis, kur link reikia judėti. Dovydas išvydo grupę mokinių, kurie iš pažiūros galėjo būti dešimtokai. Iš pradžių atrodė, kad jie eina vieni, tačiau netrukus tarpe jų pamatė nedidukę, gal kokių penkiasdešimties metų amžiaus mokytoją. Ji bandė visus raminti, tačiau jos balso visiškai nesigirdėjo. Iš krypties, kuria judėjo grupė, Dovydas nusprendė, kad jie traukia prie Salomėjos Nėries ir kunigo Ričardo Mikutavičiaus paminklų.
Priėję virtinę baltų, gandinėmis suvertų kryžių (paminklo nepriklausomybės kovų dalyviams), du mokiniai atsiskyrė nuo kitų. Vaikinas į viršų suveltais plaukais, dėvintis rudą odinį švarką, ir mergina. Dovydo dėmesį atkreipusi mergina vilkėjo nėriniuotą megztinį aukštu kaklu, ilgą, nusėtą dirželiais ir mažomis sagtimis sijoną, avėjo sunkius kariškus batus, aplink liekną kaklą keliskart buvo apsivyniojus šaliką. Visi jos drabužiai buvo juodos spalvos. Skirtingai negu kiti mokiniai, šie du nėjo betonuotu taku, o ramiai, susikibę už rankų, patraukė pievele palei gyvatvorę, augančią prie baltųjų kryžių. Paėjusi keletą žingsnių ir palaukusi, kol likusieji dings iš akiračio, porelė ėmė bučiuotis, tiksliau, kaip pasirodė Dovydui, ryti vienas kitą. Netrukus mergina įkando savo draugui į ausį, ir plonais pirštais glostydama jo pilvą, ėmė leistis žemyn, kol parklupo ant kelių. Jai prasegus vaikino kelnes, Dovydui pasidarė labai nepatogu. Nebegalėdamas žiūrėti toliau, skubiai apsisuko ir tvirtais ryžtingais žingsniais patraukė sargų namelio link. Viso to jam buvo per daug.