„Tu - mano Dovydas, vienintelis ir tikras. Tu - tai, ko iš manęs niekada ir niekas neatims. Nors mes buvome tokie artimi, Tu visada liksi „terra incognita“, po kurią aš klajoju savo sapnuose ir atsiminimuose. Kiekvienas rytas, kuriame nėra Tavęs, vinis į mano kryžių, kiekviena diena tamsesnė už naktį. Aš regiu Tave kasdien, tolimo praeivio eisenoj. Tu šypsaisi man iš juodai baltų reklamos plakatų. Juos vis dar kabina prišnerkštose stotelėse. Kartais, kai vakarais išeinu į mūsų balkoną, vėjas atneša alyvų kvapus, ir aš prisimenu.  Jau nebeilgai būsi vienišas. Jau beveik sutvarkiau visus mūsų reikalus. Testamentu viską palikau Tavo seseriai. Man dar reikia savaitės, vienos savaitės atsisveikinti su visais taip, kad jie to net nepajustų. Ir mes vėl būsime kartu, Tu - mano Dovydas ir aš - Tavo Galijotas.“