Gerai, kad taip anksti atėjau. Tokiu laiku čia beveik nėra žmonių, tylu. Jei ne paukščiai ir ne tas apsimiegojęs sargas, būtų visiška ramybė. Senelis mėgo ramybę. Sakydavo: „Ryto tyloje ateina geriausios mintys“. Štai ir jo kapas.

Adomas Tautkus
  1919 – 2001

Sveikas, seneli. Štai ir atėjau, kaip buvau pažadėjusi. Atleisk, kad taip ilgai nelankiau. Reikalai visokiausi, be to, metus buvau užsieny. Dirbau, mokiausi. O ir šiaip... Žinoma, tai ne pasiteisinimas, bet ką galiu padaryti? Tu juk žinai, kokia aš. Per tuos darbus dienos šviesos nematau. Šiaip tai aš pas tave su reikalu. Mano vaikinas Tomas (draugauju su juo jau dvejus metus) ir aš ruošėmės pavasarį tuoktis. Viskas būtų gerai, tik kad žvėriškai pinigų trūksta. Visa, ką užsieny uždirbom, ką tėvai davė ir dar ką draugai paskolino, sukišom į vienos firmos akcijas. Tikėjomės, kad jų vertė kils, o išėjo atvirkščiai, gerokai atvirkščiai, seneli. Nebežinau, ką daryti, įklimpom kaip reikiant. Taigi, jei gali, būk geras, užtark už mus žodelį tenai. Tada aš tau ir gėlių atnešiu ir žvakelę uždegsiu. Juk negerai, kai kapelis neprižiūrėtas. Ar netiesa, seneli?