Bloga. Tai pirmas jausmas, kurį pajunti iš ryto, gulėdamas ant įšalusios žemės, kažkokiam priekvailiui įkyriai žadinant tave lengvais kojos spyriais į pasturgalį. Apie skaudančią galvą, nutirpusias kojas ir mėšlo skonį burnoje nekalbu, bet kaulus purtantis šaltis ir gaisras skrandžio viduje - tai jau šis tas. Velniop juos visus. Dabar būtų gerai šiek tiek susiorientuoti laike ir erdvėje, o tiksliau, kur po galais mane vakar užnešė. Kairysis kapinių kampas... aišku. Juokas juokais, bet posakis „Negerk vienas“ turi savyje racijos. Dabar visa, ko reikia, tai suimti save į rankas ir įveikt suknistą traukos jėgą. Šiaip tai man visiškai tas pats, ką tas bulvonas virkauja, tik nuo to jo: „Broniau, Broniau...“ žiauriai makufelį skauda. Lyg varpais skalambytų. Pagaliau, pavyko įsiropšti į takelį, vedantį iš nabašnykų rojaus. Minutė trisdešimt penkios sekundės, ir manęs čia nebus.
  - Atšok, Dovydai, nematai, kad man gyvenimas nemielas? – Prilipo kaip musė. – Nemažas, pats susitvarkysi. Pasirašyk už mane budėjimo grafike, ir baigta.
  Fu, rodos atsikračiau. Reikia suspėt į troleibusą „aštuonios dvidešimt“. Kitaip manoji nepagirs. Pavargau aš taip. Ne gyvenimas, o kažkoks bordelis Nemuno gatvėj. O kas blogiausia, jokių prošvaisčių, kad kas nors pagerės. Jei ne krepšinis ir ne tokios žavios būtybės, kaip ta ateinanti priešais, gundomai siūbuodama klubais, kabėčiau dabar ant pušies prie kapinių vartų, kaip mane blaivą matot.