Kitomis akimis imu regėti auštantį ir naujai darbo dienai bundantį Vilnių. Šoku nuo balkono. Nėra ko bijoti, nes žinau, kad krentu stačia galva rankų glėbin. Kaip pianino klaviatūra žaidi mano šlaunim. Svetimo kūnos skonis, susiliejimas ir galiausiai sekundes nustojja begti. Telieka tik dabarties refleksija.
Gal kelias ir buvo vingiuotas ir niekas neišdryso juo žengti toliau, bet jis atvedė namo pagaliau. Išgirsiu dar dėkingumą. Tu čia ir tai tavo vietą šią dabarties akimirką. Tai tavo namai.
Akimirka virsta amžinybę, kuri atleidžia nuodėmę baisingą. Nesumeluotas jausmas veda priekin į šuolį linka Laimės žiburio.
Netikėta, bet pajuntų vyro rankų šilumą. Mes einame kartu deginančios aistros keliu...