Sekundei sustojau
Pradėjau suprasti žmones, kurie sako man pasiduoti. Jie gi negali kitaip mąstyti. Gi kaip viskas iš šalies atrodo:
Kažkoks radikalus nieko nenorintis girdėti tipelis sugebėjo tik per vienerius metus įsimylėti labai jauną merginą, ta jį savaime suprantama (?) atstūmė, ir užuot ėjęs ieškotis kitos, kuri jau po savaitės kartusi ant kaklo, šitas tipelis, kuriam į smegenis jaunystės hormonai tik muša, dar pilnametystės nesulaukęs jau vapa apie kažkokią "amžiną meilę", "pastovumą", aiškina kad be tos merginos atsisako gyventi, nu žodžiu kala chemikalai į smegeninę ir jis yra pusiau nesveikas įsimylėjelis, kuriam reikėtų skambinti į Jaunimo liniją ar eiti pas psichologą, nes gi šitaip mylėti negali. Nu juk negalima mylėti kito labiau už gyvenimą, čia gi nesveika. Tipeliui reikėtų susimąstyti ir pakeisti savo požiūrį į gyvenimą.

Nekaltinu, jūsų, žmonės. Jūs gi nebuvote manimi visus tuos metus.
Bet dabar, pažvelgęs į viską iš šalies, be jausmų ir emocijų, dar kartą suprantu, jog einu teisingu keliu. Svarbiausia, paties pasirinktu.