Žinau, kad jeigu dabar paimčiau peilį į savo storas ir berniukiškas rankas ir užsimerkusi prisiliesčiau prie odos virš venų tai manęs jau niekas nebegalėtų išgelbėti. Dabar sėdžiu viena tuščiuose namuose. Neturiu jokio supratimo kur mano artimieji, gal "trasoje", o gal tikrai su rimtais reikalais yra kur nors išėję... Aš nežinau ir man tai nesvarbu, nes aš viena. Viena, bet ne vieniša... Aš tiesiog jaučiu, kad šiame pasaulyje nėra nei vieno žmogaus su kuriuo būdama nesijausčiau vienui viena, bet kartu visda stovi šalia kažkoks sutvėrimas vis sakantis tą paklausk, tą pasakyk, to nedaryk, pasikartok tą ir t.t. Dėl to nuostabaus žmogučio nesijaučiu vieniša, tik viena... Norėčiau jam padėkoti, bet tikiu, kad jis mane supranta ir kai dabar rašau šias raides jis jas mato, gal net diktuoja...