Beprasmybė neturi prasmės – tuo ji ir žavi. Bet man kažkodėl siaubingai neramu, kad visgi beprasmybė gali turėti prasmę.

Aš būnu su žmonėmis, bet esu vienas. Aš myliu tave, bet myliu tavo įvaizdį kurį turiu susikūręs savo galvoje. Ir būdamas su tavim esu vienas. Aš šneku su kuonors, bet tai labiau garsūs pokalbiai su savimi. Apmąstymai.

Nuovargis nėra amžinas. Amžinas gali būti tik poilsis. Bet ir čia gali slypėti gilesnė prasmė...

Nuomonės lyg užpakaliai – kiekvienas turi savo. Bet vien tik užpakalio neužtenka, reikia ir stiprių kojų, kad galėtum atsispardyti ar, bent jau išnešti savo užpakalį, kad jo neišspardytų kiti. Žinoma būna ir panašių užpakalių, bet identiškų nebūna.

Nuoseklumas ir tęstinumas – prabanga kurios negaliu sau leisti. Be to, brainstormingas labai madingas, ypač tarpe tų, kurie juo pridengia nesugebėjimą ką nors atlikti tinkamai. Geras pasiteisinimas, man patinka. Negi ir aš toks netikėlis?..

Aš ieškojau savęs įvairiausiose įprastose bei keistose vietose – knygose, konservų dėžutėse, šiukšlių konteineriuose, internete, įvairiausiose elektroninėse laikmenose ir visose įmanomose informacijos saugyklose, bet deje nesėkmingai.

Ar ilgai miegojau? Nežinau. Kartais atrodo, kad visą laiką iki esamojo momento miegojau ir vos tik esamasis momentas nueina praeitin jis virsta sapnu. Atmintis miglota. Ar Jūs gerai prisimenate sapnus, ar matote juos ryškiai netgi pabudę? Aš net sapnuodamas jų nematau ryškiai, o pabudęs visiškai jų nepamenu. Aš jau seniai žinau, kad turiu psichikos sutrikimų, bet man kažkaip tingisi nerti ir išsiaiškinti kaip giliai visa tai. Tai lyg greitkelis – aš stoviu kelkrašty ir neturiu žalio supratimo kaip toli jis veda – tikslus kilometražas prabanga, kurios negaliu sau leisti. Tiklsumas vargina. Kam žinoti? Ar žinojimas panacėja? Nemanau. Kita vertus savo teorijų kūrimas prie nieko gero nepriveda – iliuzija gali būti blogesnė negu realybė, bet iš kur žinoti kiek bloga yra realybė?..
Aš niekada nemeluoju sau ir aš visada esu ištikimas savo tiesoms bei pasaulio suvokimui. Jei kažkokia situacija prieštaruaja mano tiesoms, aš ją aplinkiniams pateikiu taip, kad netektų meluoti sau. Jei kitiems atrodo, kad aš meluoju – na, čia jau jų asmeninės problemos. Galų gale kas jau kas, o tiesa labai realiatyvus reiškinys. O perfrazavus Niutoną galima pasakyti:
“Egzistuoja tokie požiūriai, kurių atžvilgiu tiesa lieka tiesa, kol tiesos neveikia kitos tiesos, arba kitų tiesų poveikis tavo užpakaliui yra apgintas tavo kojų (atsispardymo arba pabėgimo metodu). Dabar ir visados, ir per amžius. Amen.”
Teigiate, kad aš didinu entropiją? Nemanau.