O aš laiminga. Nes laiko upės vėl suplukdo mūsų gyvenimo valtis. Susiremia jos galais ir taip plaukia kartu. Į priekį. Ir tas, kuris mus vejasi, nepavys. Nepavys ir neužbėgs už akių, neužtvers kelio - tai, kas buvo praeity, turėjo jau nuskęsti. Kartais net paskenduoliai į viršų neiškyla. Tebūnie.