Sonetas kauleliui 


Ant pakalnučių kilimo gulėjau-
naktinio bėglio niekas neieškojo-
iš Berenikės garbanų Persėjau 
išniręs skriejai kupolu juoduoju.

Sirpus žvaigždynas lūkuriavo vėjo,
nurimo amžių geliančios sekundės-
rytais balta dantažolė virpėjo, 
skaidrus vanduo į kaulus prasisunkęs:

juos susirinko krykštaujantys žmonės,
užkasę meldė angelus malonės-
seilėtais antsnukiais žaizdų neišlaižys…

Virš skudurų žįslojamų veršelio,
balandžio pievų akinančio šalio -
sustos žiedadulkių ugninis kamuolys.