Tai buvo įprastas žiemos vakaras. Kaip  ir kiekvieną penktadienį, po darbo sėdėdavom su Jolke mano buve ir gurksnojom vyna. Kaip visada kalbėdavom apie paskutines pasaulio naujienas, madu zurnalus ir Jolitos meilės nuotykius. Ji gan pašėlusi moteris, dažnai girdžiu pasakojamt apie vis naują kadrą kuri nusikabino klube ar kokiame nors naktiniame bare. Nepeikiau jos dėl trumpalaikių romanų, nes kažkada ir pati buvau tokia pati. Ji už mane jaunesnė dvejais metais, tačiau vyrų sarašas trigubai viršyja manąjį. Jau keturi metai, kai savo gyvenima paskyriau vyrui, kuri įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Viskas prasidėjo nuo to, kad katra sėdėdama kavinėje supainiojau jį su padavėju. Visai linksmas nuotykis.
    Suskambo durų skambutis. Svečių nelaukiau. Tačiau tuoj pat toptelėjo mintis, kad Andrius pamiršo raktus. Jau seniai kartu gyvename, tačiau iki šiol jis man nepasipiršo. Bet giliai širdyje jaučiu, kad ilgai tekti nereikės. Ir kai žiūriu Andriui į akis, jos visada sako, kad jau greitai, visai greitai...Taigi su nekantrumu laukiu tos dienos, kaip pagaliau busiu ponia Maliniene.
    Nuėjau prie durū. Skubiai jas atidariau ir pries veidą išdygo didele puokštė rožiu, o už jų pasirodė veidas, toks mielas ir iki širdies gilumos brangus.
- Ši natkis mūsų,-išgirdau jo švelnų balsą ir pajutau drėgna lūpas liečiančias manąsias.
- Laukiu nesulaukiu,- tariau gudriai prisimerkusi. – Ko taip ilgai užtrukai? Be to, kur raktus palikai?
- Turėjau daug darbo, nepyk. O raktus skubėdamas palikaus stalciuje.
- Tavo darbas pribaigs tave ir mane,- tariau susiraukusi ir nepatenkinta.
Andrius nieko netaręs, pastatė portfelį ant kėdutės ir švelniai apkabinęs per liemenį pabučiavo. Staiga iš kambario išėjo Jolke ir flirtiškai nusišypsojusi tarė :
- Labas, kaubojau. Kaip dienelė? – Tarusi tai atsirėmė į sienos kampą ir pradėjo autis batus.
- Laba. Neblogai, neblogai. O kaip tu laikaisi? Nejaugi jau bėgi?
- Kaip čia tau pasakius, gyvenu ir tiek. Nepykit, balandėliai, bet man už valandos reikia būti prie Brodvėjaus, susitariau su Gyčiu susitikt.- net nepakeldama galvos atsakė ir siekė paimti palto.
Bet Andrėjus ją aplenkė, paėmė jį ir padėjo Jolkei apsivilkt.
- Nauja auka?,- Paklausė jis ir ironiškai nusišypsojo.
Mes su Jolke susižvalgėm ir nusijuokė.
- Jei taip tinka, tai tikrai nauja auka. – Šypsodamasi kalbėjo toliau. – Viskas, lekiu, nes tikrai paveluosi. Ką gi, iki pasimatymo braške.
- Iki, susirašysim ryt.- Pakštelėjau jai į skruostą ir uždariau duris.
Andrėjus stovėjo toje pačioje vietoje kur tik ką Jolkė buvo atsirėmusi į sieną ir pavargusiu zvilgsniu žiūrėjo man į akis.
- Pagaliau mes vieni.
- Aha.
Jis ištiesė rankas laukdamas, kad prieciau ir pabuciuociau. Zengiau prie jo, radau jo lupas ir uzsimerkusi pasinėriau į meilės valdomą aistrą. Kai žinau, kad jis šalia, jaučiausi pati saugiausia ir mylimiausia moteris pasaulyje. Tik jis vienintelis sugeba mane prajuokinti, pasijusti tarsi devintam danguj. Tik jam vienam jaučiu toki stiprų jausmą, kurį galiu pavadinti meile. Net negaliu įsivaizduoti kas aš būčiau be jo. Ir dabar, sėdėjos ant meškos kailio kilimo,žvakės apšviestame kambaryje, gėrėme šompana ir žiūrėdami vienas į kitą ir tylėjome.


Pirmasia mano romano puslapis. :)zinoma, dar daug ka teik pataisyt, bet laikas subrrandins savo. :)