katedros varpai dauzosi, pliekiasi kaip bakterijos. subanguoja jogurtas, jame snaudusi anakonda pakelia galva. jos galva yra varpas.
turiu sidabrini sauksteli su lokiu ir batus, kuriu jau nebenesiosiu, bet ant vieno is ju taip pat pavaizduotas olimpinius grizlius. jis pritraukdavo akis man reikiamu zmoniu ir surinkdavo visa peda komplimentu.
kuo toliau tuo labiau tampu jogurtu, kuris teka serganciomis medzio sakomis be jokios krypties, nuolat pasibuciuodamas su pjuklais arba pavojingiausiais kirstukais. lanksti anakonda, nardanti manimi yra sunki kaip ta katedra, o jos galva yra varpas, kuris sergancias medziu sakas sudrebina ir as dar labiau imu varveti.