Niekada nemaniau, kad mano pirmasis dienoraščio įrašas bus šitoks...

Kaip keista, kad gyvenimo prasmė gali taip greitai subyrėti į mažyčius trupinėlius, kuriuos turėsiu kruopščiai rinkti ir klijuoti dar kelis mėnesius, kad suprasčiau, jog galiu gyventi ne tik dėl Jo.

Buvau apakusi, nesakau, kad tai buvo taip blogai, kartais visai malonu, nemalonu tik kai turi greitai praregėti, o tau nepavyksta. Tiek laiko mačiau tik Jį, kvėpavau tik Juo, gyvenau tik Juo. Girdėdavau posakį: "Dėl tavęs perplaukčiau giliausias jūras" ir žinojau, kad dėl Jo aš irgi perplaukčiau, nors net nemokėjau plaukti.

Štai prieš kelias akimirkas viskas sugriuvo. Kelias dienas viltingai sėdėsiu griuvėsiuose, paskui išimsiu jo nuotrauką iš savo piniginės, pakeisiu visus passwordus, kurie yra "myliu(jo vardas)" ir pradėsiu atstatymo darbus, kurie tęsis, man rodos, ilgai...