2012 04 20

Visada galvojau, kad kreditai ne man. Aš geriau parduosiu viską ką turu, ir pavaišinsiu draugus cigaretėmis, nei pats skolinsiuos iš jų.
Bet taip jau susiklostė, kad tapau alkoholiku ir to nesiruošiu slėpti, o ir paslėpti būtų buvę sunku. Visi kaimynai tai žino. O jeigu jau kaimynai žino, kad aš alkoholikas tai greičiausiai ir visas miestas žino. Kai paprašiau šiandien barmeno duoti išgerti į skolą, tai jis man kumštį parodė.
Bet ką tas barmenas suvokia apie žmoniškumą. Laimei dar yra gerų žmonių. Kad ir turgaus prižiūrėtojas. Leido už dyka turguje  linoleumu prekiauti. Sakiau parduosiu linoleumą ir sumokėsi. Jis numojo ranka ir nuvedė mane prie viešojo tualeto. Sako, čia vis tiek niekas nenori prekiauti. Vakarop pasiprašiau, kad kaimynas iš dešinės pasaugotų mano turtą pas save palapinėje. Jis patikino, kad turgus nakties metu rakinamas ir galiu drąsiai palikti linoleumą prekybinėje vietoje.
Po akimirkos tas kaimynas susiprato, kad aš laukiu, kol jis baigs rūkyti. Ir vietoj to, kad duotų nuorūką, davė visą cigaretę. Neslėpsiu, kad nuorūką vis tiek įsidėjau į kišenę ateičiai.
Atsisėdęs ant susukto seno linoleumo ritinio kaifavau puse valandos, kol išdrįsau paprašyti, kad greičiausiai paskutinis lankytojas pridegtų ją. 
Jis ir pamėtėjo man idėją. Sako, durnas tu, pardavinėji čia savo šlamštą geriau nueik į greitųjų kreditų kioskelį ir tau už nieką pinigų duos.
Bet aš gi išdidus, sakau, kai nieko nebeturėsiu, tada ir pradėsiu gyventi į skolą.