2011 12 29

Kepdamas ryte omletą prisiminiau akimirką iš vaikystės. Mano senelis kartą kepdamas omletą riebiai nusikeikė.
-Po šimts perkūnų, susiradau bobą, kuri sekmadieniais švenčia. Sūneli, o tu žiūrėk, kad tavo merga būtų komunistė.
Pamenu kaip linksėjau jam galva. O po kelių mėnesių stebėjau pro langą kaip jaunimas su vėliavom kažkur bėgo. Po to šūviai, daug ašarų ir degtinės. Senelis kelis mėnesius miegojo virtuvėje apsikabinęs butelį. Vis kartojo:
- Pasaulio pabaiga, nėr gyvenimo, žmonės kvailiai.
Pamenu ir man buvo šokas, nes bijojau, kad nebepavyks susirasti jaunos komunistės. Net į mokyklą eiti nesinorėjo, nes visiems buvo gerai, o man ne. Bet po kiek laiko apsipratau. Vakarietiška animacija grąžino vaikystę.
Tiesa žmonos iki šiol neturiu. Ne tai, kad komunistės neradau, bet visos nori švęst ir ne tik sekmadieniais.