2009-01-12(tekstas nesklandus)

Pirmadienio vakaras.Aš sėdžiu prie savo rašomojo stalo apgaubta žvakės liepsnos, ausyse skamba romantinė gal net kiek sentimentali daina, rodos tuoj skruostais ims riedėti ašaros.O kam gi?kodėl gi jos riedės?...Juk jau nuo pat šiaštadienio esu tokia laiminga, o dabar, šią akimirką, temdo slogi nuotaika.Tikriausiai nežinia atlieka juodą darbą.Bet juk niekada neįmanoma žinoti ką kitas žmogus galvoja, ar tu bent truputį jam patinki, o gal jis iki ausų tave įsimylėjo?...Gal....bet tai žino tik jis pats.Kaip aš jo pasiilgau, kiekvieno jo niūraus, švelnaus, įtaraus ar linksmo žvilgsnio, tų pasakiškų, blizgančių, ilgų plaukų, tos kitoniškos, nerūpestingos, savitos eisenos, tos tavo vienatvės, kuri vis dažniau tave apninka. Aš taip dažnai noriu prieit prie tavęs ir išsklaidyt niūrius debesis, kurie tau trukdo džiaugtis gyvenimu.Bet tas nepaaiškinamas nežinios jausmas užkerta kelią ką nors veikti.Žinau, aš esu drąsi, bet balbūt ne tokia, kokia norėčiau būti.Esu savikritiška ir tikrai niekada nenorėjau ir dabar nenoriu būt įkyri, tačiau jeigu aš tokia būsiu, manau jis man pasakys. Tai gal dar drastiškiau veikti, kol traukinys nenuvaževo ir nepaliko manęs stovėti tuščiom rankom?Šį kart pasikliaukime burtais: VEIKIU (jie liemė man veikti:)).Ech...ir prisiviriau sau košės, bet ką gi, dėl mylimo žmogaus aukotis verta. Otuo labiau, kad vėliau šaukštai gali būti po pietų.
SĖKMĖS, MERGYT, pasakau sau, nes jos man tikrai prireiks.