Argi taip teisinga? Pameta laimės akimirkas kaip šuniui kaulą, o poto viskas pasibaigia. Ar kada nors ateis toks laikas, kai galėsiu drąsiai sakyti, kad man nebereikia nieko, nes aš viską jau turiu? Sako, reikia siekti. Siekiu. Kiekvieną dieną stengiuosi. Per daug? Per stipriai? Galbūt, bet ar tai blogai? Negaliu nuleisti rankų, bet jos pačios svyra. Rodos, nulėk kur į laukymę ir išsirėk, iškauk visus jausmus, kad paliktum bejausmis robotas, kiekvieną rytą laiku atsikeliantis, sukramtantis rytinį davinį, mechaniškai atliekantis savo pareigas... Bet aš to nenoriu. Jau geriau šluostysiu ašarų upelius nuo skruostų, bet būsiu tikra, kad niekas nedrįs manęs pavadinti šalta.