Siandien sapnavau gal pranasynga sapna ir vel. Sapnavau pasaulio pabaiga, maciau zenklus danguje. Maciau kaip naktineme danguje zvaigzdes jungesi, kas akimirka didziuliu graiciu skriedavo aplink elipses trektorija oranzine sviesa junkdavosi prie kitu ir vis pletes. tapusi nejudri sutojusi vietoje pulsavo ir nezine kokia jega skleisdama tai trauke prie saves pilkas mazqas zvaigzdutes tai jas stume. Tai zvaigzdes is grizulo ratu. Supratau kad ir musu zeme gali istikti toks pats likimas kaip tas zvaigzdes. Koks zemes likimas? Zmonijai grese isnykimas.
Lyg ir brolis mane perspejo kad mokslininkai jau paskaiciavo kada ivyks pasalio pabaiga. Mums liko pusantros savaites.
Sis sapnas mane sukrete dar ilgai apie tai galvojau kas ivyktu zemeje, kas nutiktu zmoniems atsidurus tokioje beviltiskoje situacijoje, kai zmogus tampa tik bereiksmia dulkia, kuri bus nuosluota nuo zemes pavirsiaus, o gal ir su visa zeme. Lyg ir is sapno atmerktuose akise, vis svysciojo nakties prisiminimas, skrendancios kometos vis didejancios zvaigzdes rajunes. Baime net ir sapne ji buvo stipri, ateme ramybe is manes ir net zinant, kad tai tik sapnas. Gali buti kad netrukus zemeja kazkas ivyks tragisko...
<<Taip isnyks zmonyja, baimeje ir sasitingyje, pakelia akis i dangu>>