Kad pradėtum lipdyti, pirma reikia molį pašildyti tarp rankų, paminkyti, paspausti... Atsimenu dar iš keramikos būrelio periodo. O aš noriu savo gyvenime kažką nulipdyti, net nepašildžiusi to, ką turiu. Ar aš jau apšilau kojas šiame pasaulyje? Ar jau galiu leistis į ilgesnę kelionę? Einu ir einu, bet, matyt, per šaltomis kojomis, išvėsusia širdimi, nes niekados nepasiekiu tikslo. Arba tikslas pasirodo nevertas mano kelionės. Arba iš viso tai net ne tikslas, o eilinis ir kvailas noras, kuriam išsipildžius, susigriebiu sau už galvos... Kvailystės. Vien tik kvailystės...
Važiuoju prie jūros. Pasivaikščioti. Pasisemti smėlio. Įkvėpti. Kad galėčiau ištverti žiemą. Nors ji dar toli...
Miego saldybė ir sapnų kartumas.
Visokios bandelės, sūreliai, šokoladai...
Geltoni lapai su raudonais pakraščiukais.
Vanilinės žvakės.
Geros knygos.
Nerašomi eilėraščiai ir neišpildomi norai.
Planai planeliai...
Ir vis tiek rytojus prasideda šiandien.
Šypsausi.
Vis dar šypsausi.
Tebūnie.