tau niekad nekilo tokia mintis kad zmones kartais nesamojingai nori buti nelaimingi kankintis kenteti is skausmo rautis plaukus gal tam kad gyventi nebutu nuobodu? tarsi galeciau juk sau pasakyt "baik ce durniuot gyvenimas juk tesias" ir vistiek sedziu klausau uz sirdies griebianciu dainu ir ryju besikaupiancias asaras... kazkaip man visada praradimo skausmai didziausi... kai sukyla prisiminimai viskas kaip graziai kazkada buvo ir kad praradai viska amziams..