Brandinta idėja į paraštes bėga,
Nusispjaut jai, kad naktim neužmiegu:
Kartoju Koraną, Psalmyną ir Nietzsche -
O rytui nubudus vėl šypsos debilė:
„Luošiams apie luošius luošiui rašyti?“ –
„Eik šikt“ pasakau ir einu nusimyžti.

Pirštus apsilaižo ir perveria vyzdį,
Vaizdai tik be titrų neleidžia išslysti -
Apsipilu ašarom
Riksmais -
Jau atleiskit,
Be rimo ir už dantų:
„Telefonas išjungtas,
arba už ryšio zonos ribų“.

„Koriko“ rūmuos sužydi vėl gėlės,
O man kaip visad –
Nusišikti ant Sibiro vėlių,
Gerai jau gerai – išsiplausiu aš burną,
Dievui į ausį,
Alachą į urną.

Ir viską atleisiu,
Pametęs keiksmyną,
Mano plyštančią galvą
Ruduo vėl kankina,
Burna nekalta -
Kaltuosius apspjaudau
Nasrais kruvinais
Tavo uodegą gaudau.

„Išsitrauk savo falą – padarysim skandalą”.