Paklausk manęs.
Ar aš gėlėtas?
Ar aš juokiuos?
(po velniais)
Ar aš meldžiuosi
per šventes?
Užsiūki kišenes skylėtas,
Kur vis kišu neištartas frazes,
Kad į pasaulį nusinešt.

Gerai, vėl nusileiskime į pradžią,
Gražias metaforas pasiuntę нахуи.
Hebrajiškai nemoku – klausykit Knysliaus
Ir valties neparduodu –
Juk reiks man dar sugrįžti?
Gerai, nereiks, bet koks gi skirtumas?
Apsuksim spalį – ir vėl pradėsim nuo pradžios.

O pradžioje trankiaus tarp galimybių:
Atsikeli. Pavalgai. Išsišiki. Eini miegot.
(numirt galėsiu ir rytoj)
Skandindamas taip ir nenukritusias žvaigždes
arbatoj
O savo „ego“ atgaivindamas
Mergaitėj nekaltoj.
(o gal kaltoj – velniai ją žino)

Gerai, užteks, juk ne klausykloj sėdžiu,
O mano Alter Ego ostijos neėda.
(debilė, kaip ir apykurtė kaimynė)
Pasistatysiu dirižablį –
Jau laikas skristi į pietus.
(prigėręs Karlsonas dar sėdi ant peties)
Atsikeliu, pavalgau, išsišiku –
Užteks svajot.

„Klemensai, nupiešk man avį. “


2005-09-08
Šiukšlių Dėžė