Mėnulis suapvalėja iki begalybės. Net netelpa į lango rėmus, lipa per palangę ir verčiasi į mano kambarį. Užsikloju kaldra galvą. Ryte ant kilimo randu tūkstantį žaižaruojančių sidabrinių dulkelių. Mėnulis pirštais nučiupinėjo vazas, kompaktus, paveikslą. Randu pėdsakų net dienoraštyje - piktdžiugiškai nutepleno lapus, kur aprašyta, išjausta mūsų meilės istorija. Deja, jaučiau aš, o tu taip ir likai bejausmis. Paglostai žvilgsniu, bet ne to man reikia. Ne to geidžiau ir prašiau. Ne to. Bet tai, kas buvo praėjusią vasarą, šią vasarą pabyra praeities dulkėmis. Tebūnie. Jeigu ir šiąnakt švies toks pat pilnas mėnuo, reiks suvesti su juo sąskaitas - padėsiu ant palangės sidabrinę šakutę, kad pasismeigtų, ko lenda į mano gyvenimą nekviestas...

Šiltos naktys. Sidabrinės tiesiog. Vasara jau verčiasi į rudenį. Nauji keliai. Laikas grįžti į Klaipėdą - jau batai išbarstė paskutinį smėlį...jau pirštai pasiilgo jūros druskos...jau plaukai ilgisi pajūrio vėjo...

Jau pradedamas druskos svėrimas- traukiasi paukščiai, kurie patys lėkė į mano tinklus. Plasnoja atbuli kaip kolibriai. Ir gerai. Nebereikia. Pavargau ir aš šitaip skraidyti. Laikas pavaikščioti žeme. Laikas.

Jei šiąnakt švies toks pat mėnulis kaip ir praėjusią naktį, pasiimk mane į jo medžioklę... Prašau... Noriu paliūdėti...