-Dangus-

Nuo to reikėjo ir pradėt: dangus.
Langas be rėmų, be palangių, be stiklo.
Atdaras – ir nieko už jo,
tačiau atvertas lig galo.

Nereikia man laukti giedros nakties
ar užversti galvą,
kad pažvelgčiau į dangų.
Dangus man už pečių, po ranka, ant vokų.
Dangus saugiai apgobia mane
ir kelia aukštyn.

Patys aukščiausi kalnai
nėra arčiau dangaus,
nei giliausi slėniai.
Nėr vietos tokios, kad jo būtų daugiau,
nei kitur.
Debesis lygiai tiek pat
pripiltas dangaus, kiek ir kapas.
Kurmis tiek pat pakylėtas į dangų,
kiek savo sparnais pakyla pelėda.
Daiktas, krentantis į bedugnę,
iš dangaus nukrinta į dangų.

Birus, skysti, uolėti,
degūs ir lakūs
dangaus plotai, dangaus kruopelytės,
dangaus vėjai ir kalvos.
Dangus egzistuoja visur,
netgi tamsybėj po oda.

Valgau dangų, išskiriu dangų.
Esu kilpa kilpoje,
gyventojas, kuriame gyvenama,
apglėbtas glėbys,
klausimas, kuriuo atsakoma.

Dangaus ir žemės dalijimas
nėra tinkamas būdas
mąstyti apie jų visumą.
Jo dėka tiktai gyvenu
tiksliai nustatytu adresu,
kuriuo mane greičiau galima rasti,
jei kas ieškotų.
Skiriamosios mano žymės –
džiugesys ir neviltis.

/Vertė Mindaugas Kvietkauskas/
/Szymborska, Wislawa. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998./