Kazkodel kyla noras ismokti sokti tango, bet tada kyla klausimas, o kas su manimi pasoktu? Tada pradedi svajoti apie toki zmogu, kuris galetu sokti su manim, gal but skaitytu mano mintis. Jis butu tobulas. Bet kaipgi tos mergaites gyventu be svajoniu, kaip gi jos negalvotu apie savo prinsus. Beveik zynojau kas jis toks, daznai ji matydavau savo galvoje, svajose, o gal nerimuose. Daug galvodavau, beveik kas dien ir beveik kas valanda. Kartais labai pykstu ant saves, kad esu apsesta. Koks energijos svaistimas, gyvenant su viltim. Uztai ir pykstu ant saves, kad kai ateis ruduo, prasides mokslo metai ir vel atsivers kauliukas su sesiom akutem. Sekantis ejimas bus praleistas ir vel visam gyvenimui sesiu i vienatves langeli. Kartais apie ji pasakoju kam pakliuva, o kartais bijau kad aplinkiniai skaito mano mintis ir man darosi geda apie ji net pagalvoti. Ismanatis zmogus pasakytu: "Mergyt juk tai meile". Nezinau neisivaizduoju koks tai jausmas, bet as tikiusi, kad jis ne toks.
<<Toks jau tas gyvenimas, grynas atsitikninumas>>