Matyti tik savo apgailėtiną padėtį, gal tai ir yra blogiausia, kas gali nutikti mąstančiam individui? Tai žingsnis...Kur? Atgal? O iš kur mes galim žinoti einam į priekį, ar atgal, o gal stovime vietoje? Ką suvokia mūsų sąmonė? Mes matome save ir mums atrodo, kad mes nesikeičiame. Atrodo, kad esame tokie patys kaip prieš dieną, savaitę, mėnesį ar metus. Bet tai netiesa, mes keičiames, jei ne iš esmės, tai bent kokia mažyte smulkmena, o kai po daugybės metų mes suvokiame, kad pasikeitėme, imame liūdėti buvusio savojo Aš. Mums atrodo, kad jis buvo jaunesnis, drąsesnis, protingesnis, sumanesnis...ar kitoks –esnis...Mums darosi keista, kad visgi mes pasikeitėme. Ir vos tai suvokiame iš kart bandome susigrąžinti save...iš praeities. Negalime susitaikyti su savimi. Todėl atsiranda vidinis dialogas tarp dabar ir vakar. Mes bandome prisivilioti vakarykščią dieną žadėdami viską, kad tik dar kartą patirti tai ką patyrėme. Bet tai neįmanoma: į tą pačią upę du kartus neįbrisi.
Tas visą griaunantis laikas didžiausias mūsų priešas neleidžia mums būti laimingiems iki galo. Mums vis pritrūksta dienos, valandos ar minutės, kartais tik akimirkos, kad būtume laimingi.